Velykos – tarsi atominė bomba, sujudinanti mūsų tikėjimą

Velykos – tarsi atominė bomba, sujudinanti mūsų tikėjimą

Kunigas Algis Neverauskas: „Velykos – tarsi atominė bomba, sujudinanti mūsų tikėjimą“

Rasa MILERYTĖ

Dienos nesuvaldomai teka. Regis, visai neseniai įžengę į gavėnią, didžiąją savaitę, Verbų sekmadienį, jau šį sekmadienį kelsimės žadinami velykinių varpų. Ne taip, kaip esame įpratę. Jau antros tokios Velykos – pandemijos fone, be artimųjų, be tikinčiųjų bendruomenės. Kunigas Algis Neverauskas, Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonas, sako, kad šiandien mūsų tikėjimo kertiniu akmeniu tampa asmeninė malda, o Velykos, kad ir kokios aplinkybės jas suptų, yra tokia pat džiaugsminga ir svarbi šventė kaip visada. „Ši šventė mus visus pabudina iš sąstingio ir abejingumo“, – sako kunigas, linkėdamas nepamiršti, kad Velykos – džiaugsmo šventė, po kurios tęsiasi šviesus ir gražus gyvenimas.
Nuo krikščionybės pradžios praėjo jau du tūkstančiai metų. Kas, jūsų manymu, žmonėms yra Velykos šiandien? Ar ši šventė vis dar svarbi?

Be abejonės, svarbi. Kristaus prisikėlimas buvo ir tebėra kertinis įvykis ir tai negali neveikti žmonių. Prisikėlimas yra jėga, kuri judino, tebejudina ir ateityje judins pasaulį. Nereikia krūpčioti, kad Velykos išsikvėps. Jos gali išsikvėpti pavienių žmonių gyvenime, bet tikrai ne visame pasauly. Pagaliau pavienis žmogus dar nėra nei pasaulis, nei visa Bažnyčia. Velykos neabejotinai yra svarbios, nes sutikti žmogų, kurį vakar palaidojai, yra ypatingas įvykis. Juo labiau kad sutinkame ne šiaip pažįstamą, o Jėzų, kuris kaip mokytojas, kaip pranašas buvo brutaliai nužudytas, o šiandien jis vėl gyvas. Ir kuo mes patys esame arčiau šio įvykio, kuo labiau prie jo prisiliečiam, tuo jis gyvesnis. Žinoma, jei į Velykas žiūrėsime tik kaip į kažkokią tradiciją, kaip į margučių ir pavasario šventę, ji nebus labai reikšminga, tokios šventės ateina ir praeina, vienas pakeičia kitos, bet savo esme Velykos yra užtaisas, tarsi atominė bomba, netgi daugiau, kuri sujudina visą pasaulį.

Sveikindamas su Šv. Velykomis noriu Jums palinkėti gilaus asmeninio santykio su Dievu, bičiulystės su Dievu. Mes tikime Dievą, kuris yra fantastiškas, nenusakomas, mylintis, gailestingas, kenčiantis su mumis, einantis su mumis. Kartais nesuprantu, kaip galima tokio Dievo nemylėti. Mūsų Dievas nėra toks, kurio reikia
bijoti, kuriam reikia lankstytis ir prieš kurį reikia krūpčioti. Ne. Mums reikia priimti jo bičiulystę ir būti su juo. Tad noriu linkėti kitiems ir pats sau trokštu artimesnio santykio su Dievu ir kad tikėjimas nebūtų vien tik tradicijų rinkinys. Kaip sakiau, kad mūsų Dievas nebūtų „poterėlių Dievas“. Toks gyvas, artimas bičiulystės santykis gali būti atrama ribinėse situacijose, tada, kai gyvenimo pamatai susvyruoja. Ne kai pandemija užėjo, o kai iš tikrųjų atsiduri ant ribos – mirties, ligos, kančios. Štai tokio santykio linkiu žmonėms ir pats jo ieškau.

Tęsinį skaitykite 2021 04 03 „Utenyje“