Pilnas tekstas iš kun. Algio Neverausko minčių!

Pilnas tekstas iš kun. Algio Neverausko minčių!

Kunigas Algis Neverauskas: „Būtų liūdna, jeigu tikėjimas būtų statiškas“

Rasa Meilerytė

Rugpjūčio mėnesį tarnystės kelią Utenoje pradėjo kunigas Algis Neverauskas, paskirtas Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonu. Kunigas į mūsų kraštą atvyko iš Biržų. 59-erių A. Neverauskas „Uteniui“ pasakojo esąs dėkingas Dievui, uždegusiam jo širdyje pašaukimą eiti dvasininko keliu, ir besitikįs, kad uteniškiai nebijos su juo dalytis tikėjimo patirtimis, klausti to, kas kelia nerimą, o į bažnyčią eis su džiaugsmu. Pasak A. Neverausko, šiais laikais tikėjimas daugeliui, deja, yra labiau formalus nei gyvas, tad padėti augti tikėjime, kurti ryšį tarp žmonių ir Dievo, žmonių ir kunigo – bus vienas iš jo tarnystės tikslų.
Kunige, pokalbį norėčiau pradėti nuo Jūsų vaikystės. Kokia ji buvo? Ar iš jos atsinešėte kažką, kas Jus pakreipė Dievo link?
Mano vaikystė buvo graži. Dėkoju Dievui, kad turėjau labai taikius, gerus, mylinčius tėvus. Tai buvo kaimo žmonės. Aš pats užaugau vienkiemyje. Bet svarbiausia, kad augau labai tikinčioje šeimoje. Mano tėvų liudijimas yra nepaprastai stiprus. Mama buvo labai pamaldi. Dar ir dabar prisimenu, kaip mums nuėjus miegoti mama dar ilgai atsiklaupusi virtuvėje melsdavosi už mus. Ji ir šiandien tebesimeldžia už mus visus, nors jai jau 94-eri metai. Tėvukas irgi buvo taikus ir darbštus žmogus, tikėjimas jam nebuvo kažkoks formalumas, kaip kad neretai yra žmonėms. Per visas šventes, sekmadieniais jo traktorius stovėjo kieme. Būdavo, ateina kolūkio pirmininkas, nepatenkintas, kad darbymetis, o žmogus štai ilsisi. Tėvukas jam sako: „Pasiimk ir važiuok, man šventa diena.“ Tokie liudijimai vaikui padaro stiprų įspūdį ir padeda susidėlioti prioritetus, susikurti vertybių skalę.
Šiandien daugybė žmonių pamiršę, koks svarbus yra sekmadienis. Jiems tai viena iš darbo dienų. Tuomet žmonės skundžiasi, kad nepailsi, išgyvena daug streso, sumaištį. Reikėtų prisiminti, kad sekmadienis pirmiausia yra Dievo diena, šventa diena, poilsio diena, o ne viena iš eilinių dienų reikalams sutvarkyti.
Kai manęs klausia, kodėl esu kunigas (tuo ypač domisi vaikai mokykloje), visada paliudiju, kad man pačiam tai yra slėpinys. Dar man būnant mamos įsčiose, likus dviem savaitėms iki mano gimimo, saugumiečiai bažnyčioje užmušė parapijos kleboną Vytautą Šamšoną. Jis buvo labai geras kunigas. Tas metas buvo itin sunkus bažnyčiai. Kaip mama pasakojo, per kunigo laidotuves visa parapija raudojo balsu. Mama tada meldėsi. Sakė, iš paskutinių jėgų nuėjo į bažnyčią, nes labai norėjo atsisveikinti su kunigu. Ji meldėsi nerimaudama, iš kur parapija gaus kitą tokį gerą kunigą. Sakė, nedrįso net svajoti, kad jei gimtų berniukas, Dievas pašauktų jį tarnystei.
Bet Dievas išgirdo tą jos nedrąsią maldą. Visa tai mama man papasakojo tada, kai jau mokiausi seminarijoje. Tokie liudijimai padeda suprasti, kad Dievas renkasi, Dievas pašaukia. Labai džiaugiuosi, kad Dievas taip sudėliojo, leido man sutikti puikių žmonių, gerų kunigų, kurie padėjo suprasti, kad tai, ką Dievas siūlo, kur jis veda, tai ir yra geriausia. Žinoma, eiti reikia pačiam, bet Dievas rodo kelią.
Į seminariją stojote iškart baigęs mokyklą?
Ne. Pirmiausia baigiau Kauno politechnikumą, pramoninės ir civilinės statybos mokslus. Dar ir šiandien mane tai lydi – taip jau susidėliojo, kad kur iki šiol dirbau, neatsiejama darbo dalis buvo bažnyčių remontas. Dažnai savęs klausiu, kas esu labiau – kunigas ar statybininkas, nes kartais gal ir per daug įsitraukdavau į tuos darbus, bet visą laiką buvo ir yra troškimas daugiau dirbti su žmonėmis.
Po studijų tarnavau sovietų armijoje. Po kariuomenės buvo ieškojimų laikas. Buvau zakristijonas, mokiausi vargonuoti. O paskui kažkaip atėjo supratimas, kad teisingiausias pasirinkimas man būtų seminarija. Buvau porą metų vyresnis nei mano bendramoksliai, kurie baigę mokyklą iškart atitarnavo armijoje (tada buvo toks laikas, kad be armijos nepriimdavo į seminariją). Kai kuriems kunigams bandymas išvengti armijos labai skaudžiai kainavo. Sovietinė valdžia pasistengė tuos žmones sužaloti taip, kad jie dar ir šiandien sapnuoja košmarus…
Tačiau kažkokio esminio lūžio Jūsų tikėjime jau neįvyko, visa tai atsinešėte iš vaikystės namų?
Nesakau, kad vieną rytą pabudau ir supratau, jog noriu būti kunigas, bet kai dabar atsigręžiu atgal, matau, jog tai buvo labai kryptingas Dievo vedimas. Netgi paauglystėje nebuvau tik pasyvus klausytojas, kartais mintyse pasiginčydavau su pamokslaujančiu kunigu. matyt, jau tada buvo troškimas eiti šiuo keliu, tik dar sau to garsiai neįsivardijau.
Kai studijavau Kaune, nueidavau ir į Kauno katedrą, ir į kitas bažnyčias, matydavau seminaristus, žvelgiau į juos su pagarba, gal net su pasigėrėjimu. Galvojau, kad norint studijuoti seminarijoje reikia kažkokių neeilinių talentų ir savybių. Po kurio laiko parapijos klebonas tarstelėjo, kad aš turiu tas savybes, kurių reikia, norint tapti kunigu. Pamenu, kad tada netgi nustebau.
Ką Jums davė studijos seminarijoje?
Ateidamas į seminariją aiškiai suvoki, kad per tuos metus savyje turi sukaupti žinių ir tikėjimo kraitį, kad vėliau turėtum kuo dalytis su žmonėmis. Studijos ir yra prisilietimas prie viso bažnyčios išminties lobyno. Juk kunigas ne savo kažkokią doktriną dėsto, bet tai, ko moko bažnyčia. Reikia išstudijuoti viską, kas įmanoma, kad vėliau galėtum skelbti bažnyčios mokymą, o ne kažkokius savo paistalus. Studijos seminarijoje tai ir suteikia.
Taip pat seminarijoje vyksta dvasinio gyvenimo formavimas – nusistatai, kuria kryptimi keliausi, kai pradėsi dirbti savarankiškai. Baigus seminariją atrodo, kad kažko dar trūksta, norėtųsi vis dar mokytis, bet tam skirtas visas gyvenimas. Turi nuolat judėti, kad neapkerpėtum, o seminarijos uždavinys – sudėlioti pagrindus tiek teologijos srityje, tiek dvasiniame gyvenime. Man seminarija irgi davė visa tai. O kunigystės kelyje atrandi daugybę naujų dalykų. Yra ženklų, kurie liudija, kad tavyje vyksta kažkokie pokyčiai ir augimas. Ne taip sparčiai, kaip norėtųsi, bet vis tiek vyksta.
Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę vienus metus studijuoti Romoje. Studijavau Šventojo Rašto teologiją. Šventasis Raštas man labai artimas. Nesakau, kad labai gerai pažįstamas, nes tai yra neišsemiama knyga. Kurį laiką, po atgimimo, kai trūko profesionalių dėstytojų, dėsčiau seminaristams, buvo įdomu su jais gilintis į šią knygą. Tai buvo geras postūmis ir man studijuoti Šventąjį Raštą dar atidžiau.
Ar pamenate pirmuosius kunigystės metus? Buvo daugiau entuziazmo ar nerimo? Kaip sekėsi, kokie iššūkiai kilo?
Be abejo, pamenu. Turbūt kiekvienas kunigas atsimena ir savo pirmąjį krikštą, ir pirmąsias laidotuves, ir pirmą išklausytą išpažintį. Šie dalykai įstringa. Pirmieji metai, kai dirbi savarankiškai, visą laiką išlieka kaip svarbūs ir bangūs dalykai.
Gerai atsimenu savo pirmą pamokslą – kalbėjau apie baimę pats labai bijodamas. Visgi nerimo turbūt buvo mažiausiai. Tai buvo atgimimo metai, 1989-ieji. Mitingų, pakilimo ir džiaugsmo metai. Gražus laikas. Tuo metu visi turėjo daug vilčių. Kunigai irgi. Kaip tik tuo metu vyskupai susirūpino tikybos mokymu mokyklose. Dar nebuvo paruošta tikybos mokytojų, tad tą turėjo daryti kunigai. Labai gerai pamenu pirmąsias pamokas, kai aktų salėje susirinkdavo pusė mokyklos, keli šimtai vaikų. Jaunesniems kunigams tai buvo tam tikras išbandymas. Žinoma, negaliu sakyti, kad viskas buvo nuspalvinta rožine spalva, vis tik tai buvo ir sunkumų laikas. Ir vis dėlto pirmieji kunigystės metai buvo įdomūs ir kupini įvairių patirčių.
Ar tikėjimas – tai, kas atsitinka vieną kartą ir lieka, ar visgi tai panašiau į nuolatinį procesą?
Būtų liūdna, jeigu tikėjimas būtų statiškas. Kiekvienam žmogui tikėjimas turi būti gyvas. Kunigui lygiai taip pat. Kai atsigręžiu atgal, o paskui žiūriu į dabartį, matau, kad mano santykis su Dievu, su bažnyčia keičiasi. Kartais keliasdešimtą kartą skaitai tą pačią Šventojo Rašto eilutę ir ją perskaitai visiškai kitaip, tarsi skaitytum pirmą kartą gyvenime. Vadinasi, viduje kažkas sujudėjo, atpažinai ten kažką naujo.
Kartais daugybė tikėjimo dalykų skamba tiesiog kaip tam tikros teologinės frazės, klišės. Bet kai visa tai suvoki savo gyvenimu, supranti, kad tai ne šiaip gražiai skambanti frazė, o realybė. Aš daugybę kartų suvokiau vis, atrodo, naujai, kad Dievas iš tiesų yra gailestingumo kupinas gelbėtojas, kuris pasilenkia prie tavęs ir tau padeda. Kaskart tai suvokiu vis giliau ir, ko gero, niekada nebus taip, kad suvokčiau iki pat gelmių.
Kadaise, gal prieš 20 metų, turėjau daugiau laisvo laiko ir pagalvojau: Šventąjį Raštą šiek tiek išmanau, bet kodėl nereikėtų pažinti kitų religijų šventųjų raštų? Juk Koranas ar kokie Rytų religijų raštai įkvepia daugybę žmonių, tad man, kaip kunigui, būtų pravartu susipažinti su tais tekstais. Ir tuomet Dievas man labai aiškiai per sapną parodė, kaip turėčiau elgtis. Susapnavau, kad iš kelio išsuku pasižvalgyti po lauko keliuką ir atsiduriu visiškuose griuvėsiuose.

Pabudęs supratau, jog esu teisingame kelyje, tai kokia prasmė dar kažkur žioplinėti?
Tada paėmiau į rankas Šv. Teresės Avilietės, vienos iš didžiausių mistikių bažnyčioje, knygą ir pradėjus skaityti man, kaip sakoma, atvipo žandikaulis: supratau, jog neužteks gyvenimo, kad išstudijuočiau visą bažnyčios išminties lobyną ar nors per keletą centimetrų pasistūmėčiau į priekį, nes tas lobynas – neišsemiamas. Todėl šiandien, kai žmonės, gerai nepažindami net savo tikėjimo, sako, kad labai domisi dzenu, joga ar panašiais dalykais, man juokinga. Kažkodėl mums visada atrodo, kad kažkur ten yra įdomiau, stipriau, giliau, ir neįvertinam to, ką turime patys.
Vienoje knygoje radau palyginimą, kad katalikų bažnyčios lobynas yra tarsi didžiulis salotų dubuo, toks didelis, kad per visą gyvenimą nepajėgsim jo išragauti. Man, kaip kunigui, reikia nuolat skaityti ir gilintis, kad galėčiau žmonėms parodyti vis kažką naujo iš to lobyno.
Neseniai žmonėms kalbėjau apie tai, kaip Jėzus pasako moteriai: „O moterie, didis tavo tikėjimas.“ Jei nori, kad tikėjimas taptų didis, turi nuolat stengtis, eiti į priekį. Dievas tave veda, bet jei būsi užsikonservavęs kaip agurkas stiklainyje ir murksosi rūsyje, tikėjimas nebus toks, kuris galėtų judinti kalnus ir iš esmės keisti tavo gyvenimą.
Jūsų gyvenime yra momentų, kai tikėjimas buvo susvyravęs? Ar buvo atvejų, kai suabejojote, ar teisingą kelią pasirinkote?
Ne. Man, kaip ir daugeliui kunigų, klausimas, ar tikrai esu savo kelyje, visu savo dydžiu iškilo prieš pat šventimus, kai baigiau studijas ir reikėjo priimti galutinį sprendimą. Kelias savaites iki šventimų blaškiausi, neradau sau vietos, labai daug meldžiausi, kol supratau, kad iki šio dabarties momento, iki vietos, kur esu, Dievas mane labai išmintingai vedė per labirintą. Ne ten, kur norėjau eiti, – tiesiai, kaip matau, – o vis į kažką atsitrenkiant, bet tose vietose kelias pasisukdavo ten, kur sutikdavau kitus žmones, kurie vėl kažkur pakreipdavo, parodydavo kažką svarbaus. Ir supratau, kad čia esu neatsitiktinai, kad Dievas norėjo, jog čia būčiau, vadinasi, jis nori, kad tapčiau kunigu.
Ir nuo to laiko (esu dėkingas Dievui už tai) manęs nebuvo apėmusios jokios abejonės dėl mano pasirinkimo. Mano manymu, geriausia, ką Dievas gali duoti apskritai vyrui ir man, kaip žmogui, yra kunigystė. Esu dėkingas Dievui už šią dovaną.
Kalbėdamas apie šeimą užsiminėte, kad Jūsų tėčio tikėjimas niekada nebuvo formalus. O ar šiandien žvelgdamas į žmones matote atvejų, kai tikėjimas yra labiau poza ar dėl tradicijos propaguojamas dalykas, be jokio gilesnio Dievo pajautimo? Ir kas labiausiai trukdo išgirsti Dievą?
Dabar absoliuti dauguma žmonių į tikėjimą žiūri kaip į kažkokį priedą, bet ne gyvenimo būdą. Tai liūdina. Juk tikėjimas yra didžiulis lobis, o dauguma žmonių šio lobio vis dar neranda.
Prieškario karta, kurios tikėjimas buvo stiprus ir giliai įsišaknijęs, jau baigia išeiti. Ateinam mes, sovietmečio karta, žinanti, ką išgyveno tikintys ir kokius padarinius sukėlė tikėjimo griovimas. Toji karta, nors ir užaugo tikinti, neturi asmeniškesnio ryšio su bažnyčia. Yra tik tokie proginiai ryšiai – šventės arba sakramentai (vaikų krikštas, laidotuvės ir tiek). Bet tas proginis tikėjimas be asmeninio santykio su Dievu neturi jėgos, kuri formuotų žmogaus elgseną, santykius, pasirinkimus. Tai matyti iš tiesų liūdna. Ir prie mano kartos gana sunku prisibelsti. Nebent tam tikri momentai, didesni sukrėtimai kartais išmuša žmogų iš tokio patogaus neveikimo. Turiu minty – neveikimą tikėjimo srityje.
Kai apaštalą Paulių numeta nuo arklio, jis atsipeikėja ir supranta, kad ne ta kryptimi juda. Kartais taip atsitinka ir dabar. Žinoma, peržengus per gyvenimo vidudienį žmonėms natūraliai kyla klausimai, kas laukia po to. Kartais užklumpa tokie ieškojimai, bet šioje vietoje yra tiek daug Šėtono klastos ir dvasinių šiukšlių, kad žmogus, užuot atėjęs į bažnyčią ir pradėjęs ieškoti čia, nuklysta į kažin kokius kvazireligingumus, sektas ar įvairiausius rytiečių kliedesius, kurie dažnai neturi nieko bendro su Rytų religijomis, o yra tik Vakarų visuomenei pritaikytas surogatas, patogus ir nieko nereikalaujantis. Žmonės patiki, kad pradėjo eiti dvasingumo keliu, o iš esmės tai tėra klystkelis ir šiukšlynas, nieko daugiau.
Kai esi sutrikęs, kaip tikėjimo pagrindus perduosi savo vaikams? Netgi atgimimo kartai, kuri užaugo su tikybos pamokomis, su žodžio laisve, nesugebėjome perduoti gyvo santykio su Dievu. O tikėjimas be santykio yra vėjo perpučiamas. Ir tai tęsiasi karta po kartos. Jauni žmonės, kurie patys dar neatradę tikėjimo ir blaškosi arba apskritai jo neieško, turi prisiimti atsakomybę už augančius vaikus, sudėlioti jiems vertybinį pagrindą ir perduoti tikėjimą. Juk suvokiam, kad kiekvienas žmogus iki trejų metų jau susidėlioja savo sąmonėje pagrindinius akcentus ir vertybes. O ką jau kalbėti apie situacijas, kai vaikas ateina į pirmą klasę arba, dar blogiau, į ketvirtą klasę, kai metas ruoštis sakramentams, ir nemoka žegnotis… Suteikti jiems tikėjimą jau be galo sunku, jau pavėluota. Suprantu, kad jauni žmonės turi daugybę rūpesčių, dėl kurių tikėjimas lieka nuošaly. Bet tikėjimas juk turėtų būti ta galia, kuri padeda įveikti sunkumus.
Gyvename visuomenėje, kur viskas gerokai iškreipta. Pirmiausia mums rūpi materialūs dalykai – karjera, darbas, būstas. O visa kita, galvojam, palauks. O paskui viskas taip ir lieka. Belieka laukti kažkokių judesių, kurie galbūt įvyks, o galbūt ir ne. Žmonės užversti informacija, kuri sukuria iliuziją, jog kažką žinai ir augi viduje, bet iš tiesų informacija neaugina žmogaus. Išmintis ateina per patirtis, ne per žinias. Ji ateina per kentėjimus, per ieškojimus, per atradimus, ir kartais jie būna tikrai skausmingi.
Bažnyčia vis dar neatranda būdų, kaip prakalbinti jaunus žmones, jaunas šeimas. Yra siekis, kad šeimos burtųsi prie bažnyčios į įvairius šeimų klubus, pasibuvimus, kad taip atsirastų tikėjimo matmuo, bet kol kas to nepavyksta įgyvendinti. Tai būdinga ne tik Lietuvai, bet visai Europai. XX amžiaus pradžioje Martinas Heidegeris pasakė, kad išgyvename Dievo praradimo epochą. Ir tai yra tiesa. Praktiškai nuo pat prancūzų revoliucijos prasidėjo Dievo stūmimas iš visuomenės. Ši griūtis tebevyksta iki šiol. Atrasti būdų, kaip nuo to gelbėtis, kad visuomenė neprarastų Dievo kaip didžiausios vertybės, yra visos bažnyčios rūpestis.
Turbūt jau turite vaizdinį, kokie bus Jūsų tarnystės Utenoje pagrindiniai aspektai.
Pirmiausia, aišku, reikia čia apsidairyti. Utena yra miestas, pro kurį dažnai pravažiuodavau. Esu gimęs šalia Zarasų, mokiausi Kaune, tad ten praleidau nemažai laiko. Kažkada, kai kunigas Sigitas Sudentas dirbo Utenoje ir pradėjo statyti Dievo apvaizdos bažnyčią, kartais čia ir apsilankydavau. O dabar pradedu geriau pažinti Uteną.
Tikslai, be abejo, visur yra tokie patys. Juk kunigo pašaukimas yra dalytis tikėjimu ir vesti žmones Dievo link. O šiandien geriausias būdas tai padaryti, ko gero, yra ieškoti asmeninio santykio su žmonėmis. Yra bažnyčia, yra galimybė susitikti su žmonėmis čia, bet suprantu, kad į bažnyčią ateina nedidelė dalis parapijiečių. Todėl reikės ieškoti būdų, kaip pasiekti didesnę auditoriją.
Per visus tuos 30-imt metų, kai esu kunigas, siekiu tikslo, kad žmonės nebijotų išpažinties, nes tai yra viena iš esminių sąlygų, kuriant taikų santykį su Dievu. Nežinau, kaip galima gyventi su Dievu nebuvus išpažinties keliasdešimt metų. Automatiškai jis tampa tolimas ir svetimas.
Kiti svarbūs dalykai – sudėlioti kertinius akmenis, ant kurių stovi mūsų tikėjimo pastatas. Tie akmenys – tai kasdienė malda, sekmadienio šventimas, Dievo žodžio skaitymas ir sakramentų šventimas. Deja, dažniausiai būna taip, kad nėra nė vieno iš tų kertinių akmenų. O tai reiškia, kad kur vėjas papūs, ten žmogus ir griūna. Kai nėra pamato, ant kurio žmogus tvirtai stovėtų, kartais net nutinka taip, kad ištikus negandoms atsiranda pyktis ant Dievo ar netgi jo išsižadėjimas. Matau, jog reikia daug ką daryti, kad šie dalykai keistųsi.
Taip pat norėčiau ieškoti kontaktų su vaikais ir jaunimu, padėti tikybos mokytojams, kad jie jaustųsi esantys kunigų bendradarbiai.
Matau, kad visose srityse atsiranda tam tikras nuovargis, mes tarsi prarandam įkvėpimą, siekius, pamirštam, kur einame. Bažnyčia visada turėjo savo kryptį, jos siekis – kad žmonės eitų į tikėjimą ir tame tikėjime atrastų džiaugsmą. O kaip žmones prakalbinti – kiekvieno kunigo rūpestis ir širdies skausmas. Kiekvienas sutiktas žmogus, kad ir krikštijant kūdikėlį, jau yra galimybė. Svarbu, kad žmonės nebijotų mūsų, kunigų. Kad klebonijos ar bažnyčios slenkstį peržengtų ne su baime ir nerimu, bet žinodami, jog ras kunigą, kuris yra žmogiškas, supratingas ir norintis padėti.
Nuolatinės kelionės – neatsiejama kunigiškos tarnystės dalis. Ar tai nedemotyvuoja?
Manau, kad daugelis kunigų suvokia, jog vyskupas yra tas, kuris mato vyskupijos visumą ir žino, kur kokio kunigo reikia. Ir tai matydamas jis dėlioja visą mozaiką. Mes esame davę klusnumo įžadą. Aišku, gal ne kiekvienam ir ne kiekvienu atveju lengva paklusti, bet suprantame, jog galų gale tavo gyvenimą ir tarnystę tvarko Dievas. Gali būti, kad labai nori į kažkurią parapiją, bet nežinai, kas ten tavęs lauktų. Galbūt tai bus pražūtis ir tau, ir parapijos žmonėms. Belieka pasitikėti Dievu. Viskas bus gerai, jei Dievas čia veda. Jis mato geriau. Aš niekada nesipriešinau ir, man atrodo, nepralošiau.
Dvasininkui svarbu, kad žmonės pas jį ateitų ne tik mišių metu, ne tik priimti sakramentų. Ar turite tokių patirčių, kai žmonės ateidavo pasikalbėti asmeniškai, išsklaidyti kankinančių baimių, paprašyti patarimo?
Taip, žinoma. Tie pokalbiai būna įvairūs. Dažniausiai žmonės ateina vedami tokių poreikių kaip sakramentai – pasikalbėti dėl laidotuvių, krikšto, santuokos. Tam, kad žmonės ateitų pas tave kaip pas dvasininką, jie turi tave pažinti. Esu turėjęs net ir labai sukrečiančių patirčių, kai žmogus ateina, nes daugiau nebėra kur eiti.
Yra klausimų, kuriais nei gydytojai, nei psichologai jau negali padėti. Kur iš tiesų reikia tik Dievo ir kunigo, kaip dvasininko. Tokie susitikimai – stipri motyvacija. Labai gerai atsimenu vieną mirštantį žmogų. Praėjo daugybė metų, o aš dar pamenu, kaip jis laukė aušros, kad galėtų pasikviesti kunigą ir pasikalbėti. Labai gerai pamenu jo raudą, kai jis išsakė visa tai, kas kelia nerimą ir baimes. Tada dėkojau Dievui, kad esu kunigas, nes tuo metu tam žmogui tik kunigas galėjo padėti, kad jis išeitų ramiai, sudėliojęs viską į savo vietas. Tokių susitikimų nėra tiek daug, kiek norėtųsi, bet jų būna.
Atrodo, tokie susitikimai emociškai sunkūs. Kas padeda nepalūžti iš arti matant, kokie skaudūs gali būti žmonių išgyvenimai?
Tikėjimas, kad padedu Dievui ir žmonėms. Kai išklausai žmogų, kurio gyvenimas yra blaškymasis ir šiukšlynai ir kuris, matydamas, kad jau artinasi mirtis, šaukiasi Dievo ir prašo pasigailėjimo, supranti, kad Dievas stipresnis už viską, už visus klystkelius ir kloakas. Supranti, kad Dievas gelbėja iki paskutinės akimirkos. Yra žmonės, kurie meldžiasi už nusidėjėlių atsivertimą, už klystančius žmones, ir jie labai dažnai nepamato savo maldos ir rūpesčio vaisių. O mes, kunigai, tarsi surenkam tuos vaisius ir išgyvenam džiaugsmą.
Sykį mirštančios moters paklausiau, ar ji nebijo peržengti mirties vartų. O ji tarsi man, tarsi sau su tokiu tvirtumu pasakė: „Gyvensim. Gyvensim.“ Kai pamatai tokį tvirtą tikėjimą, dėl kurio net ir mirtis yra tik vartai, pro kuriuos reikia įeiti, supranti, kiek daug Dievas duoda žmogui. Ir tai yra paguoda kiekvienam kunigui. Kunigų tarnystė nėra lengva, ypač tų, kurie padeda ligoniams, bet ji atneša labai didelį džiaugsmą.
Kunige, kokie yra Jūsų pomėgiai, laisvalaikis?
Net nežinau, ką įvardyti… Tam, ko noriu – išsitraukti molbertą ir tapyti, – beveik niekada nebūna laiko. Vežiojuosi tą savo dėžutę iš parapijos į parapiją labai retai kada išsitraukdamas. Mėgstu meistrauti, bet tai irgi paprastai lieka nuošaly. Visą laiką jaučiu troškimą skaityti knygas, bet tenka nuolat laviruoti, žiūrėti, kad tam liktų laiko. Kartais vakarais, jei nebūnu labai pavargęs, paskaitau. Skaitau viską. Biblioteką turiu nemažą, bet, ko gero, tik mažą dalį suspėsiu per gyvenimą perskaityti.
Žinoma, pirmoje vietoje – dvasinė literatūra, kad turėčiau minčių, kuriomis galėčiau pasidalyti su žmonėmis. Jaučiu ir grožinės literatūros poreikį. Kartkartėm vis išsitraukiu kokį tomelį. Gaila, kad mažai laiko tam lieka. Yra įvairiausių rūpesčių, tad rasti valandėlę tam, ko labai nori, kartais sunkoka.
Ko norėtumėte palinkėti sau dirbant Utenos parapijoje?
Sau? Net nežinau, ko čia sau linkėti… Ko norėčiau? Gero santykio su žmonėm. Kad man pavyktų prakalbint žmones. Kad jie nesibaimintų nei manęs, nei bažnyčios. Kad aš pats netapčiau kokia nors kliūtimi žmonėms tikėjimo kely. Ko gi daugiau?