Šiandien, gegužės 20 d, Popiežius Pranciškus naujuoju Panevėžio vyskupu paskyrė dabartinį Telšių vyskupijos augziliarą Genadijų Liną VODOPJANOVĄ.
Kol paskirtasis vyskupas perims vyskupijos valdymą, vyskupijai toliau vadovaus arkivyskupas Lionginas VIRBALAS SJ apaštalinio administratoriaus teisėmis. Daugiau apie naujai paskirtą vyskupą, rasite paspaudę nuorodą http://pn.lcn.lt/archyvas/naujienos;1104
Tradiciškai gegužės mėnuo skiriamas pagerbti Švč. M. Mariją.
Gegužinės pamaldos – labai sena religinė praktika. Jos ištakos siekia XII a. Aiškūs tokių pamaldų pėdsakai aptinkami Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. XVIII a. gegužinės pamaldos, panašios į mūsų dabartines, atsirado Italijoje – nuo tada pradėjo sparčiai plisti Europoje. Apie 1840-uosius pasiekė Lietuvą. Manoma, kad mūsų senoliai šią tradiciją perėmė iš kaimyninės Lenkijos, mat jos lyg šiol garbaus amžiaus žmonių vadinamos lenkiškai “majuvkomis” arba “majavomis”. Tarpukariu po “majavų” jaunimas rinkdavosi į pasilinksminimus – tokie susibūrimai vadinti gegužinėmis…
Ar žinojote, kad gegužinėse būdavo ne tik šokama, dainuojama – pirmosios gegužinės žadino tautos savimonę. Kaip?
Kitados kaimo jaunimas gegužės mėnesį pasilinksminimo vakarėlius rengdavo tik gamtoje. Ar ant piliakalnio, ar miško aikštelėje, prie ežero ar upelio… Vyresnieji prisimena kaip prieš tokius pasilinksminimus bažnyčiose, koplyčiose ar tiesiog trobose žydinčiomis šakelėmis išpuošus švč Mergelės Marijos paveikslus buvo meldžiamasi, giedama. Po maldų kaimai skambėdavę nuo dainų, jaunimas šokdavęs, ratelius eidavęs.
Carinės priespaudos sąlygomis miestiečių gegužinės buvo bene vienintelė legali tautinio judėjimo forma, todėl jauna veržli pasaulietinė lietuvių inteligentija ėmėsi pati organizuoti gegužines, dažnai neklausdama valdžios leidimo – juk draudžiamas lietuviškas raštas, bet ne dainavimas ar šokiai. Šviesuomenė sumaniai pasinaudojo galimybe beveik nerizikuojant, toliau nuo valdžios akių susiburti ir ieškoti būdų kaip priešintis iš dvarų sklindančiam lenkinimui bei oficialiai rusifikacijai.
Pirmoji Šiaulių gegužinė davusi pradžią tradicijai , įvyko 1899 m. Aleksandrijoje. Jos iniciatorius – Maskvos universiteto studentas šiauliškis Augustinas Janulaitis. Joje dalyvavo tik savi ir pažįstami. Iš A.Janulaičio estafetę perėmęs lietuvių demokratinės minties pradininkas Povilas Višinskis Šiaulių gegužines padarė Didžiosiomis, nes į jas jau buvo kviečiami visuomenės ir kultūros veikėjai iš visos Lietuvos. Didžiosiose Šiaulių gegužinėse yra lankęsi: J.Basanavičius, A.Smetona, J.Vileišis, A.Vienuolis, Vaižgantas, M.Bižiška, M.K.Čiurlionis, A.Žmuidzinavičius, K.Petrauskis, J.Biliūnas, Žemaitė, V.Putvinskis ir kt. Gegužinėse buvo aptariama ne tik lietuvių kalbos padėtis, bet ir pirmą kartą viešai prabilta apie nepriklausomą Lietuvą, kaip politinę programą.
Brangiosios Mamytės, Mamos, Motinos,
Nuoširdžiausiai sveikinu Jus su Motinos diena. Jūsų akys visada kupinos paguodos, Jūsų rankos neapsakomo švelnumo, o širdys neišmatuojamos meilės ir nesibaigiančio gerumo. Būkite palaimintos šią dieną! Tesidžiaugia jūsų širdys priėmusios patį didingiausią pašaukimą – dovanoti pasauliui gyvybę. Teatneša Jūsų sieloms ramybę Jūsų vaikų laimė ir teapdovanoja Jus visagalis Dievas sveikata ir dvasios stiprybe, o mirusioms tesuteikia amžinąją garbe ir ramybę.
Klebonas kun. Kęstutis
Ateinantis sekmadienis – pirmasis Gegužės mėnesio sekmadienis – Motinos diena.
Kasmet pirmąjį gegužės mėn. sekmadienį Katalikų Bažnyčia kviečia melstis ir skirti dėmesio kiekvieno mūsų pačiam brangiausiam žmogui – mamai.
Šio Sekmadienio Šv. Mišių metu kartu melsimės už gyvas ir mirusias motinas. Pamaldose dalyvausiančioms mamoms bus teikiamas specialus palaiminimas.
Antrasis Velykų sekmadienis (Atvelykis, Vaikų Velykėlės) – tai ir Dievo Gailestingumo šventė. Šio sekmadienio Evangelija pasakoja, kad Velykų vakarą prisikėlusiam Kristui pirmąkart pasirodant mokiniams apaštalo Tomo nebuvo. Vėliau jis atsisakė tikėti tuo, ką liudijo jo broliai. Tačiau dabar, savaitei praėjus, Kristus vėl pasirodo apaštalams, tarp kurių jau yra ir Tomas. Kristus paprašo tą netikintįjį paliesti vinių vietas ir įleisti pirštą į ieties smūgiu pervertą šoną. Tomas atsako nuostabos šūksniu: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Prisilietimas prie skausmingų Kančios žymių, neišdildomai atsispaudusių ant Kristaus kūno, leidžia Tomui suprasti, kad Jėzus – ne Dievo nukaltas „rūstybės indas“, bet gailestingumo įrankis ir trykštantis amžinojo gyvenimo šaltinis visai žmonijai.
Nuoširdžiai sveikinu jus visus sulaukus Jėzaus Kristaus prisikėlimo švenčių – ŠV. VELYKŲ! Gera yra dalintis šia neapsakomai jautria, paslaptinga ir nepaprastai didinga žinia – Jėzus nugalėjo mirtį ir dovanoja mums visiems naują gyvenimą. Argi tai nenuostabu? Ši Jėzaus pergalė ne tik atleido mums nuodėmes bet ir išgelbėjo mus nuo amžinosios mirties. Jis kviečia būti mus Jo pergalės dalininkais ir didingiausios išganymo istorijos dalimi. Kaip vienas Jėzaus mokinys atbėgęs prie kapo pamatė ir įtikėjo, taip ir mes kviečiami ir drąsinami priimti šią žinią į savo širdis ir džiugiai nešti ją kiekvienam sutiktajam. Kristus tikrai prisikėlė! Džiaugsmingų Šv. Velykų! Aleliuja!
Klebonas, kun. Kęstutis