Velykos – tarsi atominė bomba, sujudinanti mūsų tikėjimą

Kunigas Algis Neverauskas: „Velykos – tarsi atominė bomba, sujudinanti mūsų tikėjimą“

Rasa MILERYTĖ

Dienos nesuvaldomai teka. Regis, visai neseniai įžengę į gavėnią, didžiąją savaitę, Verbų sekmadienį, jau šį sekmadienį kelsimės žadinami velykinių varpų. Ne taip, kaip esame įpratę. Jau antros tokios Velykos – pandemijos fone, be artimųjų, be tikinčiųjų bendruomenės. Kunigas Algis Neverauskas, Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonas, sako, kad šiandien mūsų tikėjimo kertiniu akmeniu tampa asmeninė malda, o Velykos, kad ir kokios aplinkybės jas suptų, yra tokia pat džiaugsminga ir svarbi šventė kaip visada. „Ši šventė mus visus pabudina iš sąstingio ir abejingumo“, – sako kunigas, linkėdamas nepamiršti, kad Velykos – džiaugsmo šventė, po kurios tęsiasi šviesus ir gražus gyvenimas.
Nuo krikščionybės pradžios praėjo jau du tūkstančiai metų. Kas, jūsų manymu, žmonėms yra Velykos šiandien? Ar ši šventė vis dar svarbi?

Be abejonės, svarbi. Kristaus prisikėlimas buvo ir tebėra kertinis įvykis ir tai negali neveikti žmonių. Prisikėlimas yra jėga, kuri judino, tebejudina ir ateityje judins pasaulį. Nereikia krūpčioti, kad Velykos išsikvėps. Jos gali išsikvėpti pavienių žmonių gyvenime, bet tikrai ne visame pasauly. Pagaliau pavienis žmogus dar nėra nei pasaulis, nei visa Bažnyčia. Velykos neabejotinai yra svarbios, nes sutikti žmogų, kurį vakar palaidojai, yra ypatingas įvykis. Juo labiau kad sutinkame ne šiaip pažįstamą, o Jėzų, kuris kaip mokytojas, kaip pranašas buvo brutaliai nužudytas, o šiandien jis vėl gyvas. Ir kuo mes patys esame arčiau šio įvykio, kuo labiau prie jo prisiliečiam, tuo jis gyvesnis. Žinoma, jei į Velykas žiūrėsime tik kaip į kažkokią tradiciją, kaip į margučių ir pavasario šventę, ji nebus labai reikšminga, tokios šventės ateina ir praeina, vienas pakeičia kitos, bet savo esme Velykos yra užtaisas, tarsi atominė bomba, netgi daugiau, kuri sujudina visą pasaulį.

Sveikindamas su Šv. Velykomis noriu Jums palinkėti gilaus asmeninio santykio su Dievu, bičiulystės su Dievu. Mes tikime Dievą, kuris yra fantastiškas, nenusakomas, mylintis, gailestingas, kenčiantis su mumis, einantis su mumis. Kartais nesuprantu, kaip galima tokio Dievo nemylėti. Mūsų Dievas nėra toks, kurio reikia
bijoti, kuriam reikia lankstytis ir prieš kurį reikia krūpčioti. Ne. Mums reikia priimti jo bičiulystę ir būti su juo. Tad noriu linkėti kitiems ir pats sau trokštu artimesnio santykio su Dievu ir kad tikėjimas nebūtų vien tik tradicijų rinkinys. Kaip sakiau, kad mūsų Dievas nebūtų „poterėlių Dievas“. Toks gyvas, artimas bičiulystės santykis gali būti atrama ribinėse situacijose, tada, kai gyvenimo pamatai susvyruoja. Ne kai pandemija užėjo, o kai iš tikrųjų atsiduri ant ribos – mirties, ligos, kančios. Štai tokio santykio linkiu žmonėms ir pats jo ieškau.

Tęsinį skaitykite 2021 04 03 „Utenyje“

Pamaldų tvarka balandžio 1 – 5 d.

Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapija

Pamaldų tvarka balandžio 1 – 5 d.

DIDYSIS PENKTADIENIS
Kristaus Kančios pamaldos 18.00

DIDYSIS ŠEŠTADIENIS
Velyknakčio pamaldos – 20.00

SEKMADIENIS (balandžio 04 d.)
8.00 – Kristaus Prisikėlimo šv.Mišios
11.00 – vaikų ir jaunimo šv. Mišios;
18.00 – vakarinės šv. Mišios.

PIRMADIENIS – Velykų antroji diena
Šv. Mišios 9.00 ir 11.00 val.
18.00 val. šv. Mišių NEBUS.

KALĖDŲ BELAUKIANT

Naujienos

LVK įvykių retrospektyva

Lietuvos vyskupų ganytojiškas laiškas „Kalėdų belaukiant“

Brangieji,

Šie metai mus visus ir pasaulį suvienijo netikėtu būdu. Pandemijos sukeltas egzistencinis nerimas neaplenkė nei vieno iš mūsų. Viruso grėsmė verčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir trapumą, apie visuomenės solidarumo ir savitarpio pagalbos reikšmę. Negalime slėpti – asmeniškai kiekvienam tai sunkus laikas. Jaučiamės nesaugūs, persekioja nerimas dėl ateities, dažnas išgyvena bendrystės stoką. Tačiau, kaip žmonijos istorinė patirtis rodo, kiekvienoje krizėje slypi ir naujų galimybių atradimas. Iššūkiai ir išbandymai tarsi pabudina žmonių jėgas, protus ir kūrybiškumą naujai pažvelgti į mūsų tikrovę. Pastarieji metai tapo mokykla ir jauniems, ir vyresniems: atradome virtualaus mokymosi bei komunikacijos galimybių, patyrėme nuotolinį darbą, pravėrėme elektroninių parduotuvių duris, o svarbiausia – šis laikas tapo proga lavinti mūsų gebėjimą atjausti ir padėti vieni kitiems. Dar geriau suvokėme, kad esame viena žmonių šeima. Tikime, kad pasaulį šios pamokos teigiamai veiks ir įveikus pandemiją.

Artėja Kalėdų šventė. Pasaulis prisimena ir švenčia įvykį, nuo kurio skaičiuoja mūsų eros metus. Dangaus ir žemės Kūrėjas įžengia į laiko tėkmę gimdamas kūdikiu Betliejaus tvartelyje. Šio įvykio prasmę evangelistas Matas aprašo žodžiais: „Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą“ (Mt 4, 16). Čia autorius drąsiai apibūdina pasaulį iki Viešpaties aplankymo, kaip „tamsybėse tūnantį,“ o Jo užgimimą kaip „skaisčią šviesą“. Tai priminimas, kad žmogus atranda savo egzistencijos prasmę tik Dievo perspektyvoje: kai atpažįsta jį aplankiusį Kūrėją bei išgirsta jo skelbiamą žinią. O ji savitai mums kalba apie žmogaus gyvybės vertę. Kalėdos primena, kad užgimstantis pasauliui žmogus nešasi savyje Dievo atvaizdą. Ši mintis apie žmogaus gyvybės dieviškąją kilmę ypač atsiskleidžia Evangelijoje pagal Luką užrašytame angelo Gabrieliaus pokalbyje su Mergele Marija. Dievo pasiuntinys paaiškina Marijai joje beužsimegsiančios gyvybės slėpinį sakydamas: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas…“ (Lk 1, 35). Biblinių įvaizdžių turtinga kalba perteikia, kas yra žmogaus gyvybės šaltinis. Todėl krikščionybė besivadovaudama Viešpaties apreiškimu teigia besąlygišką žmogaus gyvybės vertę bei skelbia, kad kiekvienas asmuo yra vertas tokios pagarbos kaip ir jo autorius Dievas.

Žmogaus gyvybė kyla iš Dievo kūrybinės galios bendrystėje su žmogumi. Ji nėra absoliuti žmogaus nuosavybė. Todėl žmogaus gyvybės negalima negerbti ar atimti. Ši išvada kyla ir iš šiandienos medicinos mokslo įrodytos tiesos, kad žmogaus gyvybė atsiranda nuo apvaisinimo momento ir nėra motinos kūno dalis. Nuo tada savo egzistavimą pradeda unikalus asmuo, skirtingas nuo savo motinos bei tėvo, ir jam turi būti užtikrinta prigimtinė teisė į gyvybę. Juk ir logika mums sako: kas iš pradžių nėra žmogus ir vėliau negalėtų toks tapti. Tad negimusio kūdikio gyvybės nutraukimas, embrionų naikinimas mokslinių tyrimų ar dirbtinio apvaisinimo metu, eutanazija yra nepriimtini (plg. Evangelium vitae, 81). Bažnyčia atjaučia moteris ir šeimas, kuriose nepavyko išsaugoti gyvybės, ir dovanoja joms savo gailestingumo tarnystę. Drauge skatina visomis išgalėmis stengtis padėti moterims ir šeimoms krizinio nėštumo metu, toms šeimoms, kurios susiduria su nepagydoma artimųjų liga. Kalėdų žinia mus kviečia ne tik švęsti Viešpaties užgimimą, bet ir pasiryžti besąlygiškai gerbti žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Visuomenė tampa nesaugi, jeigu to negarantuoja.

Džiaugsmingame Kalėdų įvykio apraše nuskamba ir slėpiningas žodis. Pranašas Simeonas, paėmęs į rankas kūdikį Jėzų, kurį paaukoti į Jeruzalės šventyklą atnešė Juozapas ir Marija, ištaria: „Jis bus prieštaravimo ženklas“ (Lk 2, 34). Šventoji Šeima netrukus patyrė šių žodžių prasmę priverstinai bėgdama į Egiptą, kai to meto valdžios pareigūnas Erodas, bijodamas šalia savęs kito galimo autoriteto, įsakė Betliejuje ir jo apylinkėse išžudyti visus dvejų metų ir jaunesnius berniukus (Mt 2, 13–18). Šie pranašo žodžiai išsipildė ir pirmųjų amžių krikščionių kankinystėje, kai Romos imperatorius vertė juos išsižadėti tikėjimo į Jėzų. Viešas krikščionių tikėjimo išpažinimas tapo „prieštaravimo ženklu“ ir XX a. totalitariniams režimams, ir šiandienos pasaulyje pasitaikančiam fundamentalizmui, kuris šiurkščiai pažeidžia tikėjimo arba sąžinės laisvės principą. Demokratinė visuomenė yra pagrįsta pagarba kito žmogaus orumui, įsitikinimų laisvei bei prigimtinėms teisėms. Dėl tokios laisvės galimybės krikščionių kankiniai praliejo savo kraują. Bet kokia visuomenės poliarizacija susipriešinant dėl skirtingų įsitikinimų turi būti įveikiama pagarba sąžinės laisvei. Demokratija yra stipri tiek, kiek leidžiama viešojoje erdvėje varžytis visokioms, dažnai skirtingoms, net priešiškoms nuomonėms, neturint neigiamo išankstinio nusistatymo. Todėl šiandien vis labiau tampa svarbi informacinė etika. Ji kaip ir medicinos etika turi laiduoti prigimtinių žmogaus teisių apsaugą ginant gyvybę ir skelbiant tiesą.

Kalėdų istorijos dramoje Juozapas ir Marija išgelbsti kūdikį Jėzų, nes pasitiki tikėjimo ir sąžinės balsu, kuris kalbėjo jų širdyse. Jų šeimos pavyzdys liudija, kad ištikimybė Dievui ir vienas kitam gelbėja juos pačius ir išsaugo naują gyvybę. Visuomenėje ypatingos apsaugos reikia vyro ir moters santuokai, nes ji yra naujos žmonių kartos lopšys. Vakarų pasaulį, o ir mūsų tėvynę, ištikus „demografinei žiemai“ šis principas tampa gyvybiškai svarbus. Juozapo ir Marijos sužadėtuvių įsipareigojimo rimtumas yra pavyzdys, kaip svarbu rengtis šeimos gyvenimui ir kokia reikšminga yra jį lydinti meilės bei ištikimybės priesaika. Tik tokia aplinka yra saugi sutuoktiniams ir į jų šeimą ateinančiam žmogui. Šeima yra artimiausia pagalba ir gimstantiems kūdikiams, ir augantiems vaikams, ir brandos sulaukusiems jos nariams, kuriems ypač svarbi artimųjų parama. Jokia visuomenės ar valdžios institucija nepakeis šeimos narių. Todėl galima tarti, kad visuomenė ir valstybė yra stipri tiek, kiek ji saugo, gina ir puoselėja šeimos teises.

Bažnyčia kviečia visuomenę ir valstybę pasirinkti tokius teisinio reguliavimo būdus, kurie neištrina ribos tarp prigimtinės šeimos sampratos ir kitų bendro gyvenimo formų. Šeima nėra tik socialinis ar teisinis konstruktas, kurio apibrėžimas priklauso vien nuo įstatymų leidėjo valios. Šeima taip pat nėra vien tik bendras gyvenimas, siejamas emocinių ar turtinių ryšių. Ji yra prigimtinė bendruomenė, kylanti iš anksto žmoguje sąlygoto lyčių papildomumo. Skirtingų lyčių papildomumas – esminė šeimos atsiradimo sąlyga, todėl šeimą išskiria iš visų kitų bendro gyvenimo formų. Tačiau tai ne tik santuokos sudarymo sąlyga, tai prigimtinių tėvystės, motinystės, brolių bei seserų, įskaitant vienišų motinų ir tėvų, giminystės ryšių atsiradimo sąlyga. Įvairių kitų bendro gyvenimo formų prilyginimas šeimai, ignoruojant prigimtinį lyčių papildomumą, neišvengiamai paneigia natūralų šeimos pobūdį bei trina ją kaip konstitucinį visuomenės ir valstybės pagrindą. Suprantama, kad įstatymų leidėjai ieško tinkamos kitų bendro gyvenimo formų teisinės apsaugos. Tačiau tai negali būti daroma keičiant šeimos ar santuokos sampratas. Jei bet kuri bendro gyvenimo forma gali būti šeima, tada pati šeimos samprata išnyksta. Įstatymų leidėjas turi gerbti žmogaus prigimtyje atpažįstamą tvarką ir ieškoti naujo būdo, kaip įstatymiškai pagrįsti bei teisiškai apsaugoti įvairias kitas gyvenimo kartu formas.

Evangelistas Lukas Kalėdų įvykio džiaugsmą perteikia Viešpaties angelo padrąsinimu „Nebijokite!“ ir dangaus kareivijos giesme: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 10–14). Šie vilties kupini šūksniai skelbia, kad Dievas žmogų myli ir nori dovanoti žemei ramybę. Tačiau čia savaip priminta, jog ši ramybė yra susijusi su dangaus ir žemės Kūrėjui teikiama pagarba. O ši pagarba reiškiama, kai besąlygiškai gerbiamas jo kūrinys – žmogus ir pasaulis. Kito žmogaus diskriminacija, neapykanta ar tuo labiau naikinimas yra sukilimas prieš Kūrėją ir jo mums paliktą būties gramatiką. Ši atidos Kūrėjui pamoka vėliau Luko evangelijoje nuskamba ir dvylikamečio Jėzaus žodžiuose: „… man reikia būti savo Tėvo reikaluose“ (Lk 2, 4).

Popiežius Pranciškus neseniai pasirodžiusioje enciklikoje Fratelli tutti (2020 m.) primena, kokie svarbūs šiuolaikiniam pasauliui bendrystės ir brolystės tarp žmonių saitai, kylantys iš pagarbos žmogui. Pasak popiežiaus, kai žmogaus orumas yra gerbiamas, o jo teisės pripažįstamos ir garantuojamos, tuomet klesti ir kūrybiškumas bei iniciatyvumas, o žmogaus asmenybė gali įgyvendinti įvairias savo iniciatyvas dėl bendrojo gėrio (plg. Fratelli tutti, 22). Tad bendrojo gėrio pagrindas yra pagarba objektyvioms moralinėms tiesoms. Nors tolerancija paprastai išreiškia pagarbą kitam žmogui, po jos priedanga vis dėlto gali slėptis reliatyvizmas, kuris moralinių tiesų aiškinimą palieka turintiems valdžią, o ne objektyvios tiesos autoritetui (plg. Fratelli tutti, 206). Universalūs moraliniai principai, išdėstyti Dešimties Dievo įsakymų teisyne, turi būti susikalbėjimo, pagarbos vieni kitiems ir ramybės visuomenėje pamatas. Tačiau šių tiesų aiškinimas be pagarbos Kūrėjui ir jo įdiegtai prigimtinei tvarkai praranda atskaitos tašką. Amerikos demokratijos tėvai šias tiesas vadino „savaime suprantamomis“, o patį laisvos visuomenės projektą be moralinės tvarkos viršenybės – neįmanomu. Prigimtinės tvarkos ignoravimas buvo socializmo eksperimento įkurti „bendrystę“ žlugimo priežastis. Visuomenės klesti ir ramybė ateina, kai pripažįstamos prigimtinės žmogaus teisės ir išpažįstamas jų autorius Dievas. Ši pagarba gelbėja visuomenę nuo totalitarizmo grėsmės. Pagarbos Kūrėjui ir jo sukurtajam asmeniui – žmogui kultūra yra veiksmingiausia motyvacija pagelbėti vargšams, gerbti emigrantus ir pabėgėlius, mažinti socialinę atskirtį bei kurti žmogiškesnę visuomenę.

Šiandienos pasaulis, ypač ištikus globalinei pandemijai, laiko tarpusavio pagalbos egzaminą. Ištikę sunkumai, socialinė atskirtis ir susipriešinimai turi būti įveikiami tiesiant tiltus tarp skirtingų socialinių grupių, gerbiant skirtingai mąstančius, ieškant būdų, kad kiekvienas žmogus, o ypač silpniausi atrastų savo vietą visuomenėje bei prisidėtų prie valstybės stiprinimo. Čia labai svarbi yra pagalbos, dosnios širdies, atidos kitam žmogui kultūra. Prie jos kūrimo prisideda tie, kurie gerbia kitų įsitikinimus, įsiklauso vieni į kitų argumentus, gerbia teisę pasakyti savo nuomonę. Bažnyčia siūlo savo pagalbą stiprindama piliečių moralinius gebėjimus per pagarbą Dievui ir kitam žmogui bei kviečia dosniai prisidėti kuriant pilietinę visuomenę. Ji jaučia pareigą ir atsakomybę tarti žodį svarbiais moraliniais klausimais ir viliasi, kad tokiu būdu tvirtina demokratinės visuomenės pagrindus bei prisideda prie meilės civilizacijos kūrimo. Ji tiki, kad toliau tęsia žmonijos istorijoje Kalėdų įvykio įkūnijimą šiandienos žmonių širdyse ir kultūroje. Ji meldžia, kad Dievas, kuris „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16), ir toliau globotų šiandienos žmones, dovanodamas jiems drąsą kurti bendrystę, neblėstančią viltį gyventi ir džiaugsmą tarnauti vieni kitiems.
Su artėjančiomis šv. Kalėdomis!

Lietuvos vyskupai

2020 m. gruodžio 8 d.
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė

Lietuvos vyskupų kreipimasis

Naujienos

LVK įvykių retrospektyva

Lietuvos vyskupų kreipimasis (INFO 24)

2020 m. gruodžio 15 d.

Brangieji,

Per Kalėdas švenčiame nuostabų įvykį – Dievas tapo Žmogumi, kad apsčiai turėtume gyvenimą dovanojančios meilės, būtume pripildyti dangiškos ramybės ir džiaugsmo.

Dievas patiki save kaip silpną Kūdikį į žmogaus rankas. Kalėdų naktyje nuskamba džiugi angelų giesmė, skelbianti Dievo garbę. Kaip vėliau pasakys šv. Ireniejus, Dievo garbė yra gyvas žmogus…

Netrukus po Kalėdų angelas pažadins Juozapą ir pasakys: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“ (Mt 2, 13). Teko palikti tai, kas įprasta, ir leistis į tolimą kelionę, išgyventi įvairius jos nepatogumus ir pavojus. Visa tai dėl to, kad būtų išgelbėta Kūdikio gyvybė…

Šios Kalėdos pakviečia mus savitu būdu skelbti Dievo garbę – konkrečiai pasirūpinti žmogaus gyvybe. Nebūtinai pažįstamo, bet vis dėlto labai konkretaus, esančio šalia mūsų. Pasaulį varginanti pandemija šiuo metu ypač palietė mūsų kraštą. Girdime gydytojų pagalbos šauksmą dėl padėties, itin sparčiai prie galimybių kraštutinės ribos stumiančios mūsų sveikatos apsaugos sistemą. Ši sistema nėra negyvas mechanizmas. Ją sudaro žmonės: gydytojai, slaugytojai ir visi, kurie rūpinasi ligoniais. Pagaliau – patys ligoniai ir jų artimieji…

Šiomis dienomis ypač svarbi mūsų vienybė, solidarumas ir pagarba vieni kitiems. Atsižvelgdami į mus ištikusios situacijos rimtumą ir krašto valdžios paskelbtus apribojimus, nutarėme nuo gruodžio 16 d. iki sausio 3 d. sustabdyti viešas pamaldas bažnyčiose. Kaip jau buvo pavasarį, taip ir dabar raginame tikinčiuosius jungtis į šv. Mišias, transliuojamas per televiziją, radiją ar internetu.

Bažnyčios lieka atviros, kad tikintieji galėtų privačiai melstis, atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją susitarę su kunigu. Kunigai budės bažnyčiose ar klebonijose ir priims tikinčiuosius. Laidotuvių šv. Mišios ar kitų sakramentų šventimas vyks tik artimiausių šeimos narių aplinkoje.

Brangieji, suprantame, kad tai – labai nelengvas sprendimas. Vis dėlto jis neturi iš mūsų atimti Kalėdų džiaugsmo ir ramybės. Nors šiais metais Kalėdos yra išgyvenamos netikėtu būdu, tai mus vienija su Šventąja Šeima, kuri patyrė didelius išbandymus kelyje į Betliejų. Sunkumai neužtvėrė kelio džiaugsmui gimusiu pasaulio Išganytoju.

Popiežius Pranciškus š. m. gruodžio 8 d. visoje Bažnyčioje paskelbė Šv. Juozapo metus. Atsiliepdami į Šventojo Tėvo iniciatyvą, prisiminkime šį ištikimą mūsų globėją bei vėl atnaujinkime mūsų širdžių vienybę, kasdien 20 val. melsdamiesi malda: „Į tave, palaimintasis Juozapai, kreipiamės vargų spaudžiami“ skambant bažnyčių varpams.

Teužtaria mus Švč. Mergelė Marija – Dievo Gimdytoja, Ligonių Sveikata ir Krikščionių Pagalba!

Lietuvos vyskupai

Pilnas tekstas iš kun. Algio Neverausko minčių!

Kunigas Algis Neverauskas: „Būtų liūdna, jeigu tikėjimas būtų statiškas“

Rasa Meilerytė

Rugpjūčio mėnesį tarnystės kelią Utenoje pradėjo kunigas Algis Neverauskas, paskirtas Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonu. Kunigas į mūsų kraštą atvyko iš Biržų. 59-erių A. Neverauskas „Uteniui“ pasakojo esąs dėkingas Dievui, uždegusiam jo širdyje pašaukimą eiti dvasininko keliu, ir besitikįs, kad uteniškiai nebijos su juo dalytis tikėjimo patirtimis, klausti to, kas kelia nerimą, o į bažnyčią eis su džiaugsmu. Pasak A. Neverausko, šiais laikais tikėjimas daugeliui, deja, yra labiau formalus nei gyvas, tad padėti augti tikėjime, kurti ryšį tarp žmonių ir Dievo, žmonių ir kunigo – bus vienas iš jo tarnystės tikslų.
Kunige, pokalbį norėčiau pradėti nuo Jūsų vaikystės. Kokia ji buvo? Ar iš jos atsinešėte kažką, kas Jus pakreipė Dievo link?
Mano vaikystė buvo graži. Dėkoju Dievui, kad turėjau labai taikius, gerus, mylinčius tėvus. Tai buvo kaimo žmonės. Aš pats užaugau vienkiemyje. Bet svarbiausia, kad augau labai tikinčioje šeimoje. Mano tėvų liudijimas yra nepaprastai stiprus. Mama buvo labai pamaldi. Dar ir dabar prisimenu, kaip mums nuėjus miegoti mama dar ilgai atsiklaupusi virtuvėje melsdavosi už mus. Ji ir šiandien tebesimeldžia už mus visus, nors jai jau 94-eri metai. Tėvukas irgi buvo taikus ir darbštus žmogus, tikėjimas jam nebuvo kažkoks formalumas, kaip kad neretai yra žmonėms. Per visas šventes, sekmadieniais jo traktorius stovėjo kieme. Būdavo, ateina kolūkio pirmininkas, nepatenkintas, kad darbymetis, o žmogus štai ilsisi. Tėvukas jam sako: „Pasiimk ir važiuok, man šventa diena.“ Tokie liudijimai vaikui padaro stiprų įspūdį ir padeda susidėlioti prioritetus, susikurti vertybių skalę.
Šiandien daugybė žmonių pamiršę, koks svarbus yra sekmadienis. Jiems tai viena iš darbo dienų. Tuomet žmonės skundžiasi, kad nepailsi, išgyvena daug streso, sumaištį. Reikėtų prisiminti, kad sekmadienis pirmiausia yra Dievo diena, šventa diena, poilsio diena, o ne viena iš eilinių dienų reikalams sutvarkyti.
Kai manęs klausia, kodėl esu kunigas (tuo ypač domisi vaikai mokykloje), visada paliudiju, kad man pačiam tai yra slėpinys. Dar man būnant mamos įsčiose, likus dviem savaitėms iki mano gimimo, saugumiečiai bažnyčioje užmušė parapijos kleboną Vytautą Šamšoną. Jis buvo labai geras kunigas. Tas metas buvo itin sunkus bažnyčiai. Kaip mama pasakojo, per kunigo laidotuves visa parapija raudojo balsu. Mama tada meldėsi. Sakė, iš paskutinių jėgų nuėjo į bažnyčią, nes labai norėjo atsisveikinti su kunigu. Ji meldėsi nerimaudama, iš kur parapija gaus kitą tokį gerą kunigą. Sakė, nedrįso net svajoti, kad jei gimtų berniukas, Dievas pašauktų jį tarnystei.
Bet Dievas išgirdo tą jos nedrąsią maldą. Visa tai mama man papasakojo tada, kai jau mokiausi seminarijoje. Tokie liudijimai padeda suprasti, kad Dievas renkasi, Dievas pašaukia. Labai džiaugiuosi, kad Dievas taip sudėliojo, leido man sutikti puikių žmonių, gerų kunigų, kurie padėjo suprasti, kad tai, ką Dievas siūlo, kur jis veda, tai ir yra geriausia. Žinoma, eiti reikia pačiam, bet Dievas rodo kelią.
Į seminariją stojote iškart baigęs mokyklą?
Ne. Pirmiausia baigiau Kauno politechnikumą, pramoninės ir civilinės statybos mokslus. Dar ir šiandien mane tai lydi – taip jau susidėliojo, kad kur iki šiol dirbau, neatsiejama darbo dalis buvo bažnyčių remontas. Dažnai savęs klausiu, kas esu labiau – kunigas ar statybininkas, nes kartais gal ir per daug įsitraukdavau į tuos darbus, bet visą laiką buvo ir yra troškimas daugiau dirbti su žmonėmis.
Po studijų tarnavau sovietų armijoje. Po kariuomenės buvo ieškojimų laikas. Buvau zakristijonas, mokiausi vargonuoti. O paskui kažkaip atėjo supratimas, kad teisingiausias pasirinkimas man būtų seminarija. Buvau porą metų vyresnis nei mano bendramoksliai, kurie baigę mokyklą iškart atitarnavo armijoje (tada buvo toks laikas, kad be armijos nepriimdavo į seminariją). Kai kuriems kunigams bandymas išvengti armijos labai skaudžiai kainavo. Sovietinė valdžia pasistengė tuos žmones sužaloti taip, kad jie dar ir šiandien sapnuoja košmarus…
Tačiau kažkokio esminio lūžio Jūsų tikėjime jau neįvyko, visa tai atsinešėte iš vaikystės namų?
Nesakau, kad vieną rytą pabudau ir supratau, jog noriu būti kunigas, bet kai dabar atsigręžiu atgal, matau, jog tai buvo labai kryptingas Dievo vedimas. Netgi paauglystėje nebuvau tik pasyvus klausytojas, kartais mintyse pasiginčydavau su pamokslaujančiu kunigu. matyt, jau tada buvo troškimas eiti šiuo keliu, tik dar sau to garsiai neįsivardijau.
Kai studijavau Kaune, nueidavau ir į Kauno katedrą, ir į kitas bažnyčias, matydavau seminaristus, žvelgiau į juos su pagarba, gal net su pasigėrėjimu. Galvojau, kad norint studijuoti seminarijoje reikia kažkokių neeilinių talentų ir savybių. Po kurio laiko parapijos klebonas tarstelėjo, kad aš turiu tas savybes, kurių reikia, norint tapti kunigu. Pamenu, kad tada netgi nustebau.
Ką Jums davė studijos seminarijoje?
Ateidamas į seminariją aiškiai suvoki, kad per tuos metus savyje turi sukaupti žinių ir tikėjimo kraitį, kad vėliau turėtum kuo dalytis su žmonėmis. Studijos ir yra prisilietimas prie viso bažnyčios išminties lobyno. Juk kunigas ne savo kažkokią doktriną dėsto, bet tai, ko moko bažnyčia. Reikia išstudijuoti viską, kas įmanoma, kad vėliau galėtum skelbti bažnyčios mokymą, o ne kažkokius savo paistalus. Studijos seminarijoje tai ir suteikia.
Taip pat seminarijoje vyksta dvasinio gyvenimo formavimas – nusistatai, kuria kryptimi keliausi, kai pradėsi dirbti savarankiškai. Baigus seminariją atrodo, kad kažko dar trūksta, norėtųsi vis dar mokytis, bet tam skirtas visas gyvenimas. Turi nuolat judėti, kad neapkerpėtum, o seminarijos uždavinys – sudėlioti pagrindus tiek teologijos srityje, tiek dvasiniame gyvenime. Man seminarija irgi davė visa tai. O kunigystės kelyje atrandi daugybę naujų dalykų. Yra ženklų, kurie liudija, kad tavyje vyksta kažkokie pokyčiai ir augimas. Ne taip sparčiai, kaip norėtųsi, bet vis tiek vyksta.
Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę vienus metus studijuoti Romoje. Studijavau Šventojo Rašto teologiją. Šventasis Raštas man labai artimas. Nesakau, kad labai gerai pažįstamas, nes tai yra neišsemiama knyga. Kurį laiką, po atgimimo, kai trūko profesionalių dėstytojų, dėsčiau seminaristams, buvo įdomu su jais gilintis į šią knygą. Tai buvo geras postūmis ir man studijuoti Šventąjį Raštą dar atidžiau.
Ar pamenate pirmuosius kunigystės metus? Buvo daugiau entuziazmo ar nerimo? Kaip sekėsi, kokie iššūkiai kilo?
Be abejo, pamenu. Turbūt kiekvienas kunigas atsimena ir savo pirmąjį krikštą, ir pirmąsias laidotuves, ir pirmą išklausytą išpažintį. Šie dalykai įstringa. Pirmieji metai, kai dirbi savarankiškai, visą laiką išlieka kaip svarbūs ir bangūs dalykai.
Gerai atsimenu savo pirmą pamokslą – kalbėjau apie baimę pats labai bijodamas. Visgi nerimo turbūt buvo mažiausiai. Tai buvo atgimimo metai, 1989-ieji. Mitingų, pakilimo ir džiaugsmo metai. Gražus laikas. Tuo metu visi turėjo daug vilčių. Kunigai irgi. Kaip tik tuo metu vyskupai susirūpino tikybos mokymu mokyklose. Dar nebuvo paruošta tikybos mokytojų, tad tą turėjo daryti kunigai. Labai gerai pamenu pirmąsias pamokas, kai aktų salėje susirinkdavo pusė mokyklos, keli šimtai vaikų. Jaunesniems kunigams tai buvo tam tikras išbandymas. Žinoma, negaliu sakyti, kad viskas buvo nuspalvinta rožine spalva, vis tik tai buvo ir sunkumų laikas. Ir vis dėlto pirmieji kunigystės metai buvo įdomūs ir kupini įvairių patirčių.
Ar tikėjimas – tai, kas atsitinka vieną kartą ir lieka, ar visgi tai panašiau į nuolatinį procesą?
Būtų liūdna, jeigu tikėjimas būtų statiškas. Kiekvienam žmogui tikėjimas turi būti gyvas. Kunigui lygiai taip pat. Kai atsigręžiu atgal, o paskui žiūriu į dabartį, matau, kad mano santykis su Dievu, su bažnyčia keičiasi. Kartais keliasdešimtą kartą skaitai tą pačią Šventojo Rašto eilutę ir ją perskaitai visiškai kitaip, tarsi skaitytum pirmą kartą gyvenime. Vadinasi, viduje kažkas sujudėjo, atpažinai ten kažką naujo.
Kartais daugybė tikėjimo dalykų skamba tiesiog kaip tam tikros teologinės frazės, klišės. Bet kai visa tai suvoki savo gyvenimu, supranti, kad tai ne šiaip gražiai skambanti frazė, o realybė. Aš daugybę kartų suvokiau vis, atrodo, naujai, kad Dievas iš tiesų yra gailestingumo kupinas gelbėtojas, kuris pasilenkia prie tavęs ir tau padeda. Kaskart tai suvokiu vis giliau ir, ko gero, niekada nebus taip, kad suvokčiau iki pat gelmių.
Kadaise, gal prieš 20 metų, turėjau daugiau laisvo laiko ir pagalvojau: Šventąjį Raštą šiek tiek išmanau, bet kodėl nereikėtų pažinti kitų religijų šventųjų raštų? Juk Koranas ar kokie Rytų religijų raštai įkvepia daugybę žmonių, tad man, kaip kunigui, būtų pravartu susipažinti su tais tekstais. Ir tuomet Dievas man labai aiškiai per sapną parodė, kaip turėčiau elgtis. Susapnavau, kad iš kelio išsuku pasižvalgyti po lauko keliuką ir atsiduriu visiškuose griuvėsiuose.

Pabudęs supratau, jog esu teisingame kelyje, tai kokia prasmė dar kažkur žioplinėti?
Tada paėmiau į rankas Šv. Teresės Avilietės, vienos iš didžiausių mistikių bažnyčioje, knygą ir pradėjus skaityti man, kaip sakoma, atvipo žandikaulis: supratau, jog neužteks gyvenimo, kad išstudijuočiau visą bažnyčios išminties lobyną ar nors per keletą centimetrų pasistūmėčiau į priekį, nes tas lobynas – neišsemiamas. Todėl šiandien, kai žmonės, gerai nepažindami net savo tikėjimo, sako, kad labai domisi dzenu, joga ar panašiais dalykais, man juokinga. Kažkodėl mums visada atrodo, kad kažkur ten yra įdomiau, stipriau, giliau, ir neįvertinam to, ką turime patys.
Vienoje knygoje radau palyginimą, kad katalikų bažnyčios lobynas yra tarsi didžiulis salotų dubuo, toks didelis, kad per visą gyvenimą nepajėgsim jo išragauti. Man, kaip kunigui, reikia nuolat skaityti ir gilintis, kad galėčiau žmonėms parodyti vis kažką naujo iš to lobyno.
Neseniai žmonėms kalbėjau apie tai, kaip Jėzus pasako moteriai: „O moterie, didis tavo tikėjimas.“ Jei nori, kad tikėjimas taptų didis, turi nuolat stengtis, eiti į priekį. Dievas tave veda, bet jei būsi užsikonservavęs kaip agurkas stiklainyje ir murksosi rūsyje, tikėjimas nebus toks, kuris galėtų judinti kalnus ir iš esmės keisti tavo gyvenimą.
Jūsų gyvenime yra momentų, kai tikėjimas buvo susvyravęs? Ar buvo atvejų, kai suabejojote, ar teisingą kelią pasirinkote?
Ne. Man, kaip ir daugeliui kunigų, klausimas, ar tikrai esu savo kelyje, visu savo dydžiu iškilo prieš pat šventimus, kai baigiau studijas ir reikėjo priimti galutinį sprendimą. Kelias savaites iki šventimų blaškiausi, neradau sau vietos, labai daug meldžiausi, kol supratau, kad iki šio dabarties momento, iki vietos, kur esu, Dievas mane labai išmintingai vedė per labirintą. Ne ten, kur norėjau eiti, – tiesiai, kaip matau, – o vis į kažką atsitrenkiant, bet tose vietose kelias pasisukdavo ten, kur sutikdavau kitus žmones, kurie vėl kažkur pakreipdavo, parodydavo kažką svarbaus. Ir supratau, kad čia esu neatsitiktinai, kad Dievas norėjo, jog čia būčiau, vadinasi, jis nori, kad tapčiau kunigu.
Ir nuo to laiko (esu dėkingas Dievui už tai) manęs nebuvo apėmusios jokios abejonės dėl mano pasirinkimo. Mano manymu, geriausia, ką Dievas gali duoti apskritai vyrui ir man, kaip žmogui, yra kunigystė. Esu dėkingas Dievui už šią dovaną.
Kalbėdamas apie šeimą užsiminėte, kad Jūsų tėčio tikėjimas niekada nebuvo formalus. O ar šiandien žvelgdamas į žmones matote atvejų, kai tikėjimas yra labiau poza ar dėl tradicijos propaguojamas dalykas, be jokio gilesnio Dievo pajautimo? Ir kas labiausiai trukdo išgirsti Dievą?
Dabar absoliuti dauguma žmonių į tikėjimą žiūri kaip į kažkokį priedą, bet ne gyvenimo būdą. Tai liūdina. Juk tikėjimas yra didžiulis lobis, o dauguma žmonių šio lobio vis dar neranda.
Prieškario karta, kurios tikėjimas buvo stiprus ir giliai įsišaknijęs, jau baigia išeiti. Ateinam mes, sovietmečio karta, žinanti, ką išgyveno tikintys ir kokius padarinius sukėlė tikėjimo griovimas. Toji karta, nors ir užaugo tikinti, neturi asmeniškesnio ryšio su bažnyčia. Yra tik tokie proginiai ryšiai – šventės arba sakramentai (vaikų krikštas, laidotuvės ir tiek). Bet tas proginis tikėjimas be asmeninio santykio su Dievu neturi jėgos, kuri formuotų žmogaus elgseną, santykius, pasirinkimus. Tai matyti iš tiesų liūdna. Ir prie mano kartos gana sunku prisibelsti. Nebent tam tikri momentai, didesni sukrėtimai kartais išmuša žmogų iš tokio patogaus neveikimo. Turiu minty – neveikimą tikėjimo srityje.
Kai apaštalą Paulių numeta nuo arklio, jis atsipeikėja ir supranta, kad ne ta kryptimi juda. Kartais taip atsitinka ir dabar. Žinoma, peržengus per gyvenimo vidudienį žmonėms natūraliai kyla klausimai, kas laukia po to. Kartais užklumpa tokie ieškojimai, bet šioje vietoje yra tiek daug Šėtono klastos ir dvasinių šiukšlių, kad žmogus, užuot atėjęs į bažnyčią ir pradėjęs ieškoti čia, nuklysta į kažin kokius kvazireligingumus, sektas ar įvairiausius rytiečių kliedesius, kurie dažnai neturi nieko bendro su Rytų religijomis, o yra tik Vakarų visuomenei pritaikytas surogatas, patogus ir nieko nereikalaujantis. Žmonės patiki, kad pradėjo eiti dvasingumo keliu, o iš esmės tai tėra klystkelis ir šiukšlynas, nieko daugiau.
Kai esi sutrikęs, kaip tikėjimo pagrindus perduosi savo vaikams? Netgi atgimimo kartai, kuri užaugo su tikybos pamokomis, su žodžio laisve, nesugebėjome perduoti gyvo santykio su Dievu. O tikėjimas be santykio yra vėjo perpučiamas. Ir tai tęsiasi karta po kartos. Jauni žmonės, kurie patys dar neatradę tikėjimo ir blaškosi arba apskritai jo neieško, turi prisiimti atsakomybę už augančius vaikus, sudėlioti jiems vertybinį pagrindą ir perduoti tikėjimą. Juk suvokiam, kad kiekvienas žmogus iki trejų metų jau susidėlioja savo sąmonėje pagrindinius akcentus ir vertybes. O ką jau kalbėti apie situacijas, kai vaikas ateina į pirmą klasę arba, dar blogiau, į ketvirtą klasę, kai metas ruoštis sakramentams, ir nemoka žegnotis… Suteikti jiems tikėjimą jau be galo sunku, jau pavėluota. Suprantu, kad jauni žmonės turi daugybę rūpesčių, dėl kurių tikėjimas lieka nuošaly. Bet tikėjimas juk turėtų būti ta galia, kuri padeda įveikti sunkumus.
Gyvename visuomenėje, kur viskas gerokai iškreipta. Pirmiausia mums rūpi materialūs dalykai – karjera, darbas, būstas. O visa kita, galvojam, palauks. O paskui viskas taip ir lieka. Belieka laukti kažkokių judesių, kurie galbūt įvyks, o galbūt ir ne. Žmonės užversti informacija, kuri sukuria iliuziją, jog kažką žinai ir augi viduje, bet iš tiesų informacija neaugina žmogaus. Išmintis ateina per patirtis, ne per žinias. Ji ateina per kentėjimus, per ieškojimus, per atradimus, ir kartais jie būna tikrai skausmingi.
Bažnyčia vis dar neatranda būdų, kaip prakalbinti jaunus žmones, jaunas šeimas. Yra siekis, kad šeimos burtųsi prie bažnyčios į įvairius šeimų klubus, pasibuvimus, kad taip atsirastų tikėjimo matmuo, bet kol kas to nepavyksta įgyvendinti. Tai būdinga ne tik Lietuvai, bet visai Europai. XX amžiaus pradžioje Martinas Heidegeris pasakė, kad išgyvename Dievo praradimo epochą. Ir tai yra tiesa. Praktiškai nuo pat prancūzų revoliucijos prasidėjo Dievo stūmimas iš visuomenės. Ši griūtis tebevyksta iki šiol. Atrasti būdų, kaip nuo to gelbėtis, kad visuomenė neprarastų Dievo kaip didžiausios vertybės, yra visos bažnyčios rūpestis.
Turbūt jau turite vaizdinį, kokie bus Jūsų tarnystės Utenoje pagrindiniai aspektai.
Pirmiausia, aišku, reikia čia apsidairyti. Utena yra miestas, pro kurį dažnai pravažiuodavau. Esu gimęs šalia Zarasų, mokiausi Kaune, tad ten praleidau nemažai laiko. Kažkada, kai kunigas Sigitas Sudentas dirbo Utenoje ir pradėjo statyti Dievo apvaizdos bažnyčią, kartais čia ir apsilankydavau. O dabar pradedu geriau pažinti Uteną.
Tikslai, be abejo, visur yra tokie patys. Juk kunigo pašaukimas yra dalytis tikėjimu ir vesti žmones Dievo link. O šiandien geriausias būdas tai padaryti, ko gero, yra ieškoti asmeninio santykio su žmonėmis. Yra bažnyčia, yra galimybė susitikti su žmonėmis čia, bet suprantu, kad į bažnyčią ateina nedidelė dalis parapijiečių. Todėl reikės ieškoti būdų, kaip pasiekti didesnę auditoriją.
Per visus tuos 30-imt metų, kai esu kunigas, siekiu tikslo, kad žmonės nebijotų išpažinties, nes tai yra viena iš esminių sąlygų, kuriant taikų santykį su Dievu. Nežinau, kaip galima gyventi su Dievu nebuvus išpažinties keliasdešimt metų. Automatiškai jis tampa tolimas ir svetimas.
Kiti svarbūs dalykai – sudėlioti kertinius akmenis, ant kurių stovi mūsų tikėjimo pastatas. Tie akmenys – tai kasdienė malda, sekmadienio šventimas, Dievo žodžio skaitymas ir sakramentų šventimas. Deja, dažniausiai būna taip, kad nėra nė vieno iš tų kertinių akmenų. O tai reiškia, kad kur vėjas papūs, ten žmogus ir griūna. Kai nėra pamato, ant kurio žmogus tvirtai stovėtų, kartais net nutinka taip, kad ištikus negandoms atsiranda pyktis ant Dievo ar netgi jo išsižadėjimas. Matau, jog reikia daug ką daryti, kad šie dalykai keistųsi.
Taip pat norėčiau ieškoti kontaktų su vaikais ir jaunimu, padėti tikybos mokytojams, kad jie jaustųsi esantys kunigų bendradarbiai.
Matau, kad visose srityse atsiranda tam tikras nuovargis, mes tarsi prarandam įkvėpimą, siekius, pamirštam, kur einame. Bažnyčia visada turėjo savo kryptį, jos siekis – kad žmonės eitų į tikėjimą ir tame tikėjime atrastų džiaugsmą. O kaip žmones prakalbinti – kiekvieno kunigo rūpestis ir širdies skausmas. Kiekvienas sutiktas žmogus, kad ir krikštijant kūdikėlį, jau yra galimybė. Svarbu, kad žmonės nebijotų mūsų, kunigų. Kad klebonijos ar bažnyčios slenkstį peržengtų ne su baime ir nerimu, bet žinodami, jog ras kunigą, kuris yra žmogiškas, supratingas ir norintis padėti.
Nuolatinės kelionės – neatsiejama kunigiškos tarnystės dalis. Ar tai nedemotyvuoja?
Manau, kad daugelis kunigų suvokia, jog vyskupas yra tas, kuris mato vyskupijos visumą ir žino, kur kokio kunigo reikia. Ir tai matydamas jis dėlioja visą mozaiką. Mes esame davę klusnumo įžadą. Aišku, gal ne kiekvienam ir ne kiekvienu atveju lengva paklusti, bet suprantame, jog galų gale tavo gyvenimą ir tarnystę tvarko Dievas. Gali būti, kad labai nori į kažkurią parapiją, bet nežinai, kas ten tavęs lauktų. Galbūt tai bus pražūtis ir tau, ir parapijos žmonėms. Belieka pasitikėti Dievu. Viskas bus gerai, jei Dievas čia veda. Jis mato geriau. Aš niekada nesipriešinau ir, man atrodo, nepralošiau.
Dvasininkui svarbu, kad žmonės pas jį ateitų ne tik mišių metu, ne tik priimti sakramentų. Ar turite tokių patirčių, kai žmonės ateidavo pasikalbėti asmeniškai, išsklaidyti kankinančių baimių, paprašyti patarimo?
Taip, žinoma. Tie pokalbiai būna įvairūs. Dažniausiai žmonės ateina vedami tokių poreikių kaip sakramentai – pasikalbėti dėl laidotuvių, krikšto, santuokos. Tam, kad žmonės ateitų pas tave kaip pas dvasininką, jie turi tave pažinti. Esu turėjęs net ir labai sukrečiančių patirčių, kai žmogus ateina, nes daugiau nebėra kur eiti.
Yra klausimų, kuriais nei gydytojai, nei psichologai jau negali padėti. Kur iš tiesų reikia tik Dievo ir kunigo, kaip dvasininko. Tokie susitikimai – stipri motyvacija. Labai gerai atsimenu vieną mirštantį žmogų. Praėjo daugybė metų, o aš dar pamenu, kaip jis laukė aušros, kad galėtų pasikviesti kunigą ir pasikalbėti. Labai gerai pamenu jo raudą, kai jis išsakė visa tai, kas kelia nerimą ir baimes. Tada dėkojau Dievui, kad esu kunigas, nes tuo metu tam žmogui tik kunigas galėjo padėti, kad jis išeitų ramiai, sudėliojęs viską į savo vietas. Tokių susitikimų nėra tiek daug, kiek norėtųsi, bet jų būna.
Atrodo, tokie susitikimai emociškai sunkūs. Kas padeda nepalūžti iš arti matant, kokie skaudūs gali būti žmonių išgyvenimai?
Tikėjimas, kad padedu Dievui ir žmonėms. Kai išklausai žmogų, kurio gyvenimas yra blaškymasis ir šiukšlynai ir kuris, matydamas, kad jau artinasi mirtis, šaukiasi Dievo ir prašo pasigailėjimo, supranti, kad Dievas stipresnis už viską, už visus klystkelius ir kloakas. Supranti, kad Dievas gelbėja iki paskutinės akimirkos. Yra žmonės, kurie meldžiasi už nusidėjėlių atsivertimą, už klystančius žmones, ir jie labai dažnai nepamato savo maldos ir rūpesčio vaisių. O mes, kunigai, tarsi surenkam tuos vaisius ir išgyvenam džiaugsmą.
Sykį mirštančios moters paklausiau, ar ji nebijo peržengti mirties vartų. O ji tarsi man, tarsi sau su tokiu tvirtumu pasakė: „Gyvensim. Gyvensim.“ Kai pamatai tokį tvirtą tikėjimą, dėl kurio net ir mirtis yra tik vartai, pro kuriuos reikia įeiti, supranti, kiek daug Dievas duoda žmogui. Ir tai yra paguoda kiekvienam kunigui. Kunigų tarnystė nėra lengva, ypač tų, kurie padeda ligoniams, bet ji atneša labai didelį džiaugsmą.
Kunige, kokie yra Jūsų pomėgiai, laisvalaikis?
Net nežinau, ką įvardyti… Tam, ko noriu – išsitraukti molbertą ir tapyti, – beveik niekada nebūna laiko. Vežiojuosi tą savo dėžutę iš parapijos į parapiją labai retai kada išsitraukdamas. Mėgstu meistrauti, bet tai irgi paprastai lieka nuošaly. Visą laiką jaučiu troškimą skaityti knygas, bet tenka nuolat laviruoti, žiūrėti, kad tam liktų laiko. Kartais vakarais, jei nebūnu labai pavargęs, paskaitau. Skaitau viską. Biblioteką turiu nemažą, bet, ko gero, tik mažą dalį suspėsiu per gyvenimą perskaityti.
Žinoma, pirmoje vietoje – dvasinė literatūra, kad turėčiau minčių, kuriomis galėčiau pasidalyti su žmonėmis. Jaučiu ir grožinės literatūros poreikį. Kartkartėm vis išsitraukiu kokį tomelį. Gaila, kad mažai laiko tam lieka. Yra įvairiausių rūpesčių, tad rasti valandėlę tam, ko labai nori, kartais sunkoka.
Ko norėtumėte palinkėti sau dirbant Utenos parapijoje?
Sau? Net nežinau, ko čia sau linkėti… Ko norėčiau? Gero santykio su žmonėm. Kad man pavyktų prakalbint žmones. Kad jie nesibaimintų nei manęs, nei bažnyčios. Kad aš pats netapčiau kokia nors kliūtimi žmonėms tikėjimo kely. Ko gi daugiau?

Kun. Normundo Figurino primicijų ir padėkos Šv. Mišios.

Liepos 12 d. 11 val. Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje vyko iškilmingos primicijų ir padėkos Šv. Mišios. Homiliją sakė svečias Pasvalio parapijos dek. kun. Henrikas Kalpokas. Asistavo vyskupijos seminaristai.
Dėkojame gausiai susirinkusiems parapijiečiams ir svečiams, kurie kun. Normundą po 1 metų tarnystės mūsų parapijoje išlydi į Biržų parapiją.
 
Po Šv. Mišių sveikinimo žodį tarė klebonas kun. Kęstutis Palepšys, parapijos maldos grupių atstovai, Utenos savivaldybės atstovai, seimo narys Edmundas Pupinis.
 
Kun. Normundas atsidėkodamas negailėjo šiltų žodžių Utenos kašto ir parapijos žmonėms bei ragino nenusiminti, nes nuoširdi kunigo tarnystė reikalinga visur, nepaisant kur beatliktum savo pareigas.